Vytautas Šaltenis

Upė šaltuonėlė -
Mano Širvinta.
Rudenio lapelių
Mirga priberta...

Nei ji mano, nei čia ta Širvinta, apie kurią rašė Salomėja, bet who cares?! I can haz poytree in meblog :-). Užtat šaltuonėlė. Kyzdėc kokia šaltuonėlė. Taip kardinaliai sušalęs dar turbūt gyvenime nebuvau.

Bet apie viską nuo pradžių.

Važiavom iš vakaro, kad išvengti rytinio chaosėlio. Nakvojom ne starto taške, o kažkur prie Musės, ten patogi stovyklavietė. Nors didžioji plaukikų dalis ir jungėsi ryte -- nakvojom tik keturiese: aš, jago, Pofkė iš Upių Labirinto (org) ir Jakas.

Pirmas dalykas ne pagal kanonus, ką padarėm, buvo dar besipakuojant dalykus:
„Jago, palatkių neimam, ane?“
„Ajo, galim neimt“.
Tai neėmėm :-). Mes su jago išbandinėjom neseniai „išrastą“ miegojimo būdą baidarėje su palapinskraiste, o Pofkė išvis miegojo va taip:

Taigis, 3/4 miegojo po atviru.

Kitas pokštas, kurį nusprendžiau priparkuoti prie pirmojo sekė iš to, kad jeigu jau miegoti po atviru prie ~nulio, tai reikia pasirūpinti, kad miegoti būtų šilta, ar ne? Teisingai! Vadinasi, žieminio miegmaišio neimam, imam vasarinį ir žiūrim, ar gerai miegasi su vasariniu ir pora megztinių ;-). Paaiškėjo, kad su mano Campusu „Light 100“, kurio komfortinė temperatūra +9, prie žadėtų -2 (kiek buvo iš tikro, nežinau) miegasi visai komfortiškai; šalta buvo tik kojoms žemiau čiurnų.

Pamiegojom (tiesa, mažokai), atsikėlėm, pavalgėm, nuvažiavom startuot. Įdomiausia buvo persirenginėti sningant. Startavom.

Upė džiugino ir nedžiugino pamainom. Ten kur džiugino, ten faina, ten kur nedžiugino, tai nuobodu iki mirties. Mat vanduo gana pakilęs ir ten, kur ne slenksčiai, atrodo vos ne kaip Neris ties Vilniumi. Kartkartėm užplaukus pašiaušto vandens ruožą, buvo smagu pirmą kartą normaliai išsibandyti naująjį laivą -- susigalvoti slalomą per ruožą, apiplaukti „va ten“, o ne kur patogiau ir panašiai. Dar kartą patiko laivo manevringumas.

Pagrindinė plaukimo bėda buvo žema temperatūra, praktiškai nenustojantys lietus, šlapdriba ir sniegas. Na ir kad būtų ne per lengva, priešpriešinis vėjas. Sumoje tai sukėlė gerokai netikėtą patyrimą, kad vos per kelias valandas mūsuose įmanoma sušalti į ožio ragą. Taip, kad net kaulų čiulpai pradėjo kristalizuotis, nepaisant visai pusėtino apsirengimo.

Vaizdas prieš pat startą:

O čia aš po finišo, šildausi ant primuso:

Pailsėjau gamtoje su draugais. Dabar kurį laiką plaukti nebenorėsiu ;-). Įdomiausia tai, kad nesusirgau. Gal dar ir ankstoka girtis, dar tik para su kableliu praėjo, bet jau turiu vilties, kad bent jau paukščių gripo nepasigavau :-).

З.Ы. Adi, Bilbai, šiknon jūsų „mėgstu, kai šalta“! Nieko asmeniško. Tiesiog jūs nežinot ką reiškia šalta. Kai praėjus ~6val po upės, sėdi pirty, su drabužiais, geri karštą arbatą ir vis dar krečia šaltis, va čia yra Šalta!